Literatūra
- Tautosaka
- Antika
- Viduramžiai
- Renesansas
- Barokas
- Klasicizmas
- Bojeris
- Dvaro poetai: D. Naborovskis, S. Pšipkovskis, Pr. U. Radvilienė, K. Benislavska, J. Baka
- LDK Baroko teatras
- Olizarovijus
- Pacas
- Sarbievijus
- Sirvydas ir lietuviškoji Baroko raštija
- Vijūkas-Kojelavičius
- Dachas
- Donas
- Kalderonas
- Kornelis
- Moljeras
- Rasinas
- Servantesas
- Apšvieta
- Romantizmas ir realizmas
- XX amžiaus literatūra
- Šiuolaikinė literatūra
- Literatūrologija
Kalderonas
Pedras Kalderonas de la Barka (Pedro Calderón de la Barca, 1600–1681) – didysis Europos Baroko dramaturgas gimė Ispanijoje, kuri XVI–XVII a. buvo viena galingiausių Europos valstybių. Tai buvo valstybės klestėjimo laikai, vadinami Ispanijos Aukso amžiumi. Tačiau Kalderono gyvenamuoju metu Ispanijoje kilo aštrūs nacionaliniai ir socialiniai konfliktai: sukilo nuo Ispanijos norinti atsiskirti Katalonija, bruzdėjo ir nuskurdę valstiečiai.
Kalderonas, kilęs iš senos kilmingos šeimos, išsilavinimą įgijo Madrido jėzuitų kolegijoje, kurios mokymo programoje daug dėmesio buvo skiriama teatrui. Vėliau Salamankos universitete studijavo teologiją, filosofiją, scholastiką, teisę. Po garsaus pirmtako, kuris ispanų teatrui suteikė didžiulę meninę reikšmę, dramaturgo Lope de Vegos mirties, 1635 m. Kalderonas tapo karaliaus rūmų teatro direktoriumi, rašė pasaulietines bei religines pjeses. Kalderonas buvo ne tik dramaturgas, bet ir karys, dvasininkas. Jis dalyvavo kare Prancūzijoje, slopino sukilimą Katalonijoje. 1651 m. tapo pranciškonų vienuoliu, vėliau – karaliaus Pilypo IV garbės kapelionu, buvo paskirtas Šv. Petro jėzuitų brolijos vyriausiuoju. Kalderono gebėjimas gyvenime sieti skirtingas veiklas atsispindi ir gausiame dramaturgijos palikime. Išliko apie 200 įvairių žanrų draminių kūrinių: apsiausto ir špagos komedijų, garbės bei keršto dramų, religinių pjesių, filosofinių dramų.
Kalderono dramose atskiriamas idėjos, alegorijų, metaforų pasaulis ir realybė. Iš šios skirties kyla svarbiausi dramos personažų vidiniai ir išoriniai konfliktai. Gyvenimas vaizduojamas kaip iliuzija, žaidimas, vaidinimas, sapnas. Ankstyvojoje kūryboje, ypač komedijose, žaidimo sąlygas kuria sąmojingi ir išmoningi žmonės (Dama vaiduoklė, 1628). Filosofinėje dramoje Gyvenimas – tai sapnas karaliaus mėginimas pasitelkus mokslą išvengti likimo, gyvenimą kurti remiantis savo valia sulaukia dramatiškų padarinių, o religinėse alegorinėse dramose gyvenimas vaizduojamas kaip teatras, kuriame svarbiausias kūrėjas ir režisierius yra Dievas (Didysis pasaulio teatras, 1634). Kūrėjas savo valia paskirsto žmonėms vaidmenis (Karaliaus, Varguolio, Turtuolio, Artojo, Gražuolės, Vienuolės), tačiau vaidinant žmonėms suteikiama laisva valia pasirinkti, kaip veikti. Žmonės vaizduojami kaip svarbiausių visuomenės sluoksnių ir moralinių tipų ženklai. Ženkliškumas būdingas ir scenovaizdžiui. Pasaulis Kūrėjo valia rengia žmogaus būties vaidinimą – sukuria šviesų kupiną sceną, dekoracijas, kurios žymi žmogaus gimimą (lopšys) ir mirtį (kapas), išdalija vaidmenį atskleidžiančius drabužius ar ženklus (Karaliui – purpurinį apsiaustą ir karūną, Turtuoliui – brangenybes, Artojui – kauptuką ir pan.). Žmogaus gyvenimas suvokiamas kaip trumpas spektaklis, kelionė nuo lopšio į kapą. Pasibaigus vaidinimui, visi spektaklio veikėjai tampa lygūs, juos pagal atliktą vaidmenį Kūrėjas apdovanoja palaima (Varguolį, Vienuolę), skiria atgailą skaistykloje (Karaliui, Artojui, Gražuolei) ar pasmerkia amžinoms kančioms pragare (Turtuolį).
Kalderono komedijos pasižymi puikia intriga, žaismingumu, sąmojingumu, išradingų moterų (damų ir jų tarnaičių) paveikslais ir griežtų ispaniškųjų šeimos papročių kritika. Garbės ir keršto dramose svarbiausias įvykių stimulas yra ispaniškasis garbės kodeksas, kuris asmens garbę iškelia kaip didžiausią žmogaus gyvenimo vertybę. „Gyvenimas be garbės nėra gyvenimas“, – sakoma dramoje Gyvenimas – tai sapnas, ginant garbę pateisinamos visos priemonės. Perdėta garbė pradėta vadinti kalderoniškąja garbe (isp. El honor calderiana). Bekompromisės ispanų kovos dėl garbės XVII a. dramaturgams tapo dramatiškų istorijų pavyzdžiu. Įkvėptas ispanų teatro šlovės, prancūzas Pjeras Kornelis pagal ispanų epą sukūrė dramą Sidas (1636), kuri išgarsino dramaturgą visoje Europoje.
Baroko epochos dramaturgijos esmę geriausiai išreiškia Kalderono filosofinė drama Gyvenimas – tai sapnas (1635). Dramoje Kalderonas atskleidžia prieštaringą, paradoksalią Baroko pasaulėjautą. Dramos siužetas primena antikinį karaliaus Oidipo mitą: karalius sužino, kad gimęs sūnus atneš jam didelių nelaimių, dėl to, siekdamas išvengti likimo, uždaro tik gimusį sūnų atšiauriame kalnų kalėjime. Filosofinės dramos įvykių metaforiškumą, žmogaus sąmoningumo pabudimą, kuris suteikia galimybę nugalėti savo aistras, Kalderonas atskleidžia nukeldamas dramos veiksmą į egzotišką šalį – Lenkiją.
Baroko požiūrį į žmogaus galimybes Kalderonas parodo vaizduodamas karaliaus pasitikėjimą, o vėliau – abejones mokslo galia. Tėvas nusprendžia miegantį Sigizmundą atgabenti į rūmus ir jam suteikti karaliaus galią. Tačiau šis, naudodamasis ja, pasirodo kaip itin žiaurus žmogus. Taip dramoje pradeda aiškėti žmogaus proto, intelekto galių iliuziškumas ir moralinė žmogaus didybė. Vėl pargabentas į kalėjimą, Sigizmundas ima suvokti, kad žmogaus galia, šlovė, vargai yra tarsi sapnas, po kurio ištinka neišvengiamas pabudimas, kai žmogus skaudžiausiai suvokia savo padarytas klaidas ir gauna už jas pelnytą atlygį. Aforizmas „Gyvenimas – tai sapnas“, randamas Senajame Testamente, Viduramžių mistikų veikaluose, Kalderono iškeliamas kaip esminė žmogaus būties metafora. Sigizmundas, suvokęs, jog ir sapnuose reikia elgtis atsargiai ir atsakingai, kad kitą kartą nubustum geresnėje vietoje nei kalnų kalėjimas, sutinka tapti Lenkijos valdovu ir vadovauti varguolių ir plėšikų kariuomenei, kuri sukilo sužinojusi, kad karalius šaliai valdyti paskyrė Moskovijos kunigaikštį Astolfą.
Gyvenimo ir sapno priešybes dramoje atskleidžia simetriška kompozicija, vaizduojanti dvi siužetines linijas (princo Sigizmundo ir Rosauros), dramatizmo ir komiškumo gretinimas (princo Sigizmundo dramatiški monologai, Rosauros tarno juokdario Klarino komiškos replikos bei samprotavimai, Moskovijos kunigaikščio Astolfo manieringas kalbėjimas). Kalderono sukurti veikėjai yra labai žmogiški, jų dvasinės būsenos monologuose atskleidžiamos tiksliai ir įtikinamai, tačiau kartu jie yra ir tam tikrų idėjų simboliai.
Kalderono alegorinės pjesės atspindėjo XVII a. jėzuitų teatrui būdingą poetiką, kuri yra artima ir Lietuvos mokykliniam jėzuitų teatrui. Kalderono filosofines dramas ypač vertino Gėtė (Goethe), vadinęs jį „didžiausiu draminiu poetu“. XX a. modernistinė drama remiasi Kalderonui būdinga barokiškąją paradokso poetika. Lietuvoje Kalderono dramaturgiją XX a. pabaigoje pristatė režisierius Gintaras Varnas, savo kūrybos pagrindu laikantis barokiškąją teatro estetiką. Jis Vilniaus universiteto observatorijoje pastatė alegorinę Kalderono dramą Didysis pasaulio teatras (1997), Nacionaliniame dramos teatre – filosofinę dramą Gyvenimas – tai sapnas (2000).
Aušra Martišiūtė-Linartienė